Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės. Rašytiniuose šaltiniuose Zervynų kaimas minimas nuo 1742 m., tačiau šiose vietovėse gyvenama jau nuo paleolito - prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos.
Zervynos – viena autentiškiausių gyvenviečių Lietuvoje - sodybos tebestovi tose pat vietose taip kaip ir prieš du su puse šimto metų. Kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas, 8 sodybos paskelbtos etnografinėmis. Besiranganti gatvė atkartoja Ūlos upės vingius ir yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų „ulyčiomis“. Prie jų išsidėsčiusios medinės sodybos. Pastatų stogai šiaudais, skiedromis arba nendrėmis.
Į kaimo architektūrą nuosekliai įsilieja ir garsieji mediniais kryžiai. Ant jų plėvesuoja pririštos baltos prijuostelės. Jos simbolizuoja moterų norą nesusilaukti nesantuokinio vaiko.
Kaimo gyventojai nuo seno daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko miško gėrybes, pynė iš šiaudų, vytelių ir balanų, audė. Garsėjo bitininkyste ir bitininkais-drevininkais. Medžiai su išskobtomis drevėmis saugomi kaip gamtos paminklai - tarp jų ir Zervynų ąžuolas.
Zervynose ilgą laiką gyveno tik žmonės, kurių pavardės buvo arba Vilkiniai, arba Tamulevičiai. Jei kaimo gyventojas turėjo kitą pavardę, tai reiškė, kad jis buvo atvykęs iš kitur. Šį įdomų praeities faktą liudija Zervynų kapinaitės – pasivaikščiojus po jas, tikrai galima pastebėti daugiausiai antkapių būtent su šiomis pavardėmis.
Zervynas iš visų pusių supa Dainavos girios miškai. Pro kaimą vinguriuoja Ūla. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Mančiagirės skardžiai (gamtos paminklas). Aplinkiniuose miškuose telkšo pora ežerų – skaidraus melsvo vandens Mekšrinis bei žalsvo, stovinčio vandens Išrūginis. Be to, yra nedidelių pelkėtų daubų. Kaime auga saugomas Zervynų ąžuolas, o pietiniame paribyje – dvi Zervynų drevėtos pušys.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą