Vilnios upė

Vilnia – Pavilnių regioninio parko ašis. Tai viena vaizdingiausių upių Lietuvoje. 82 km ilgio upė išteka iš iškiliausios Medininkų kalvyno dalies, netoli Medininkų pilies. Vilnios aukštupio dugnas gana akmenuotas, upės tėkmė srauni. Per Pavilnių regioninį parką vingiuojančios Vilnios vaga gerokai išplatėjusi. Ledynų paliktą įspūdingą Vilnios slėnį juosia unikalios Pavilnio erozinės kalvos. Rokantiškių apylinkėse Vilnios šlaitai suskaidyti labai gilių raguvų, kurios slepiasi ūksminguose eglynuose. Ties Markučiais Vilnia vėl primena kalnų upelį, kas kilometrą įsigrauždama po 4 m. Upės vagoje daug akmenų, rėvų ir slenksčių. Per visą savo ilgį iki Neries Vilnia nusileidžia daugiau kaip 125 m. Parko teritorijoje upės slėnio šlaitai labai įvairūs, sudėtingi ir vaizdingi, pasipuošę stačiais skardžiais ir atodangomis, sudaro kalvoto peizažo įspūdį. Upės šlaitai kontrastingi – dešinysis saulėtas, apaugęs šilėtais pušynais, o kairiajame krante Pavilnio gamta savita, apaugusi gūdžiais eglynais.

Nuo senų laikų Vilnios slėnyje kūrėsi ir dirbo žmonės, todėl daugelyje vietų vaga pakeista, tėkmė paįvairinta tvenkiniais. Didžiausias Rokantiškių tvenkinys, esantis ties Kučkuriškėmis, įrengtas buvusioje Vilnios senvagėje.

Nuo feodalizmo laikų Vilnios slėnis buvo pramonės lopšys, pagrindinis energijos šaltinis. Čia kūrėsi pirmosios miesto dirbtuvės, malūnai, popieriaus fabrikai ir kiti pramonės objektai. Vilnios slėnio šaltiniai tiekė vandenį miestui.

Dabar srauniąją Vilnios upę pamėgę baidarininkai. O jos vaga, esanti Pavilnių regioninio parko teritorijoje, saugoma kaip svarbi Baltijos lašišos migracijos ir neršto vieta, todėl įtraukta į „Natura 2000“ tinklą.