Verkių dvaro kompleksas

Verkių dvaro sodyba įkurta Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje – vienas pakraštys priglunda prie Neries upės, kiti ribojasi su miškinga Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Sodybos ansamblį sudaro daugybė išlikusių pastatų ir mažosios architektūros detalių, saugomų Verkių architektūriniame draustinyje.

Jau XIV a. Verkiuose stovėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaras, kurį Lenkijos karalius Jogaila padovanojo vyskupams. Pradžioje dvaras buvo jų vasarvietė, bet ilgainiui tapo nuolatine Vilniaus vyskupų rezidencija.

Pirmieji vyskupų rūmai Verkiuose buvo mediniai su mūriniais rūsiais. Vieni jų stovėjo dabartinėje Trinapolio vienuolyno vietoje.

Nuo 1780 m. Verkių dvaras tapo vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio nuosavybe. I. J. Masalskio pavedimu vietą naujųjų rūmų statybai parinko ir jų erdvinę kompoziciją suplanavo žymus architektas Martynas Knakfusas. Jis pradėjo statyti centrinius ir rytinius rūmus, pastaruosiuose kuriuose buvo įrengtos patalpos tarnams. M. Knakfuso darbus grįžęs po studijų Paryžiuje tęsė buvęs jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. L. Stuoka-Gucevičius perprojektavo centrinius rūmus, iš dalies pakeisdamas jų planą. Pagal jaunojo architekto projektą buvo pastatytas klasicizmo šedevras – vyskupo I. J. Masalskio rezidencija panešėjusi į laimę lemiančią pasagą: dviejų aukštų centriniai rūmai, prie kurių iš šonų glaudėsi rytinė ir vakarinė oficinos – tarnų namai. Iškilmingiausi ir puošniausi buvo centriniai reprezentaciniai rūmai: juose buvo kelios salės, 30 kambarių, koplyčia, iždas, didelė biblioteka, muziejus, teatro salė su kupolu, kurioje 1788 m. buvo pastatyta opera „Figaro vedybos“. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis bei dujinis apšvietimas. Dvaro pastatų ansamblio, kurį, kaip manoma, sudarė taip pat L. Stuokos-Gucevičiaus projektuoti pastatai (oranžerijos, paviljonas, užvažiuojamieji namai ir arklidės, valstiečių vaikų mokyklėlė, vandens malūnas, vilutė ir kt.), statyba truko iki XVIII a. pabaigos. Visgi gražaus sumanymo vyskupui I. J. Masalskiui užbaigti nepavyko, nes jis mirė per 1794 m. sukilimą. Tuomet prasidėjo ilgas, net kelių etapų rūmų nykimas, perduodant juos iš vienų rankų į kitas. Dėl to rūmai labai nukentėjo, ypač architektūriniu požiūriu.

Itin stipriai rūmai nukentėjo Napoleono kariuomenės antplūdžio metu: čia apsistoję prancūzų kareiviai sudegino centrinių rūmų medines grindis ir stogo gegnes. Karininkai per pratybas miklino rankas šaudydami į  rūmus. Dar po metų rūmuose laikyti prancūzų belaisviai. Iki amžiaus vidurio rūmai ir kiti ansamblio pastatai neprižiūrimi ėmė griūti, prarado vyskupų laikų ištaigingumą ir prabangą.

Rūmai ir parkas atgijo, kai juos 1839 m. nusipirko Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas, vokiečių kilmės grafas bei Rusijos kariuomenės pulkininkas. Grafas buvo vedęs Stefaniją Radvilaitę, o po jos mirties Verkiuose apsigyveno su antrąja žmona. Būtent grafas L. A. Vitgenšteinas po ilgo laiko stengėsi išsaugoti ir atgaivinti Verkių rūmų ansamblį ir parką. Tačiau centrinių rūmų rekonstruoti jau nepavyko, jie buvo pernelyg sunykę, todėl iki rūsių nugriauti. Rytinė oficina tapo reprezentaciniais rūmais – prie vakarinio galo pristatytas bokštas. Pristatytoje salėje Grafas L. A. Vitgenšteinas įrengė galeriją, kurią puošė Europos dailininkų paveikslai, įžymių žmonių biustai, dramblio kaulo raižiniai ir aplinkui surikiuoti senoviniai kareivių šarvai, parsigabenti iš Nesvyžiaus Radvilų kolekcijos. Prie pietinio rytinės oficinos galo pristatytas dviejų aukštų žiemos sodas. Jame augo tropiniai augalai: bananai, ananasai, fikusai. Tarp gėlių ir vaismedžių vingiavo takeliai, veikė fontanas, narveliuose čiulbėjo paukščiai, skambėjo vargonai. Oranžerijoje net ir šaltą žiemą būdavo 16–18 laipsnių šilumos.

Buvo perplanuotas ir parkas, sumažinta viršutinė jo dalis, pastatyta nauja tvora, sargo namelis, atnaujinta centrinė aikštė ir joje buvęs baseinas su fontanu. Šis rūmų pakilimo laikotarpis tęsėsi iki 1864 m., vėliau tėvo pradėtus darbus rūmuose tęsė grafo sūnus Peteris. Jis daugiausia dėmesio skyrė vandens įrenginiams ir tvenkiniams, plėtojo žuvininkystę. Nuo 1881 m. rezidencija vėl buvo apleista ir neprižiūrima.

XX a. rūmams atnešė dar daugiau nelaimių. Nuo 1910 m. nuolat keitėsi rūmų savininkai, žemė buvo išparduota, iškirsti miškai. Itin didelė žala architektūriniam Verkių rūmų ansambliui padaryta Pirmojo pasaulinio karo metu. Visiškai sunyko prie rytinės oficinos buvusi oranžerija, rūmų parke iškirsti vertingi medžiai, sunyko neprižiūrimas žemutinis parkas, pastatai, iš rūmų išgrobstytos meno vertybės. Tarpukariu buvusioje rezidencijoje veikė pensionatas ir vasarnamiai, gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu – gyvulininkystės technikumas, kolūkių pirmininkų mokykla. Šis rūmų nykimo laikotarpis po truputį stabilizavosi tik antroje XX a. pusėje.

Šiuo metu rūmai perduoti Lietuvos mokslų akademijos ir Gamtos tyrimų centro globon ir naudojami šių įstaigų reikmėms. Rūmų lankymas ribotas, rytinėje oficinoje išlikęs tik salių ir sienų dekoras, salės tuščios.

Verkių dvaro parkas

Verkių dvaro parkas įkurtas XVIII a. pabaigoje Neries dešiniajame krante ant aukštos terasos ir iš dalies ant šlaitų. Iš pradžių jis buvo geometrinis, o XIX a. pertvarkytas į peizažinį. Verkių dvaro parkas yra vienas gražiausių (po Palangos parko) žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Francua Andrė darbų. Verkių parkas iki šių dienų neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti per karus, ypač Pirmojo pasaulinio karo metu.

Iš svetimžemių augalų, suteikiančių Verkių parkui išskirtinumo, čia dar išliko daug liepų rūšių, taip pat auga vieni seniausių Lietuvos maumedžiai, veimutinė pušis, didelė vakarinė tuja, platanalapiai klevai, pensilvaniniai uosiai, berlyninės tuopos, pilkieji riešutmedžiai ir kt. Parko medynuose ir medžių grupėse vyrauja vietinės paprastosios pušys, mažalapės liepos, paprastieji klevai, auga daug ąžuolų, vinkšnų, kalninių guobų, o terasos šlaituose ir Verknės upokšnio krantuose – eglių bei uosių.

Nuo įrengtos regyklos atsiveria panorama į Neries upę, Trinapolio bažnyčią, didelius miškų masyvus. Lizdeikos šventyklos vietoje pastatytas aukuras – tai Baltų tikėjimo ir senųjų papročių puosėletojų pamėgta vieta.