Vazos namas Merkinėje

Merkinės miestelio centre stovi buvęs burmistro namas, kuriame mirė Lietuvos bei Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza. Jo širdis palaidota Vilniaus katedros požemiuose, o kūnas – Krokuvos Vavelyje.

Pastato istorija iki šiol buvo gana miglota. Kai kurie tyrinėtojai apsiribojo pastaba, kad šis pastatas veikė kaip smuklė ir kad, be Vladislovo Vazos, čia Šiaurės karo metais taip pat buvo apsistoję Švedijos karalius Karolis XII bei Rusijos caras Petras I. Peržvelgus miesto magistrato knygų įrašus bei kitą inventorinę medžiagą, ryškėja kiek kitokia pastato funkcija, bent jau miesto klestėjimo laikais.

Seniausi turimi duomenys apie statinį nukelia dar į XVII amžiaus pradžią. Merkinės miesto dokumentai byloja, kad tai buvo miestelio burmistro Tomo Karlovičiaus ir jo žmonos Onos Pikieliovos nuosavybė. Po T. Karlovičiaus mirties namas atiteko italų kilmės Merkinės seniūnui Mikalojui Scipioni Campo, šis vėliau jį pardavė Prūsijos bajorui vokiečiui Tobiasui Poppeliui. Šis pardavimo aktas įrašytas į miesto magistrato knygą 1643 metais. Iš to galima daryti išvadą, kad būtent nuosavybės teisę į šį pastatą turint šiam vokiečiui Vladislovas Vaza lemtingą 1648 metų gegužę ir sulaukė mirties.

Istorijos šaltiniai rodo, kad Merkinėje Vladislovas Vaza yra praleidęs ištisas savaites nerodydamas didelio noro kuo greičiau pasiekti Vilnių. Tikėtina, kad tokiai valdovo laikysenai turėjo įtakos Merkinėje tada gyvenusi jo favoritė Lvovo pirklio dukra gražuolė Jadvyga Lužkovska, kuri 1635 m. jam pagimdė sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą. Karalius savo nesantuokinį sūnų pripažino, suteikė jam grafo Vasenau titulą. 

2009 m. lietuvių kalba pasirodžiusioje Jadwigos Kudirko-Kudirkienės knygoje „Valdovų meilės pėdsakais“ rašoma, jog, pasak legendos, „likimas lėmė, kad jis mirė Jadvygos glėbyje, kaip yra prašęs, su ja atsisveikindamas, kai leido už vyro: o kad gerasis Dievas mane išklausytų ir kad dvasią išleisčiau tavo glėbyje“. Autorė rašo, kad Jadvyga iki gyvenimo pabaigos nepaliko Merkinės, nors lėšų karalius Jadvygai buvo palikęs pakankamai, ji galėjo gyventi bet kuriame Lenkijos Karalystės ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste.