Staviškių piliakalnis

Keliaudami palei Nerį prieisite Staviškes – pirmąją Verkių regioninio parko gyvenvietę, išsidėsčiusią upės terasoje. Aplink šias vietoves nuolat būdavo daug stovinčio vandens, užpelkėjusių telkinių, ežerėlių, kuriuos vietiniai vadindavo „staviais“ (lenk. staw – tvenkinys). Nuo to ir kilo kaimo pavadinimas. Praeityje per kaimą ėjo gana reikšmingas kelias, vedantis nuo Molėtų ir Dubingių miestelių Vilniaus miesto link.

Staviškės – viena seniausių Verkių regioninio parko gyvenviečių. Manoma, kad žmonės šioje vietoje gyveno jau I–II a. Tyrinėjimų metu archeologai aptiko žalvario lydymo dirbtuvių liekanų iš senojo geležies amžiaus gyvenvietės. O senosios gyvenvietės vietoje ir šalia jos rasti šeši VIII–X a. pilkapiai, priskiriami Rytų Lietuvos pilkapių kultūros grupei. Privačioje teritorijoje esantys pilkapiai vizualiai nematomi – suardyti ūkinės veiklos metu arba sulyginti nuolatinių Neries potvynių. Staviškės įsikūrusios gana žemoje vietoje, todėl dažnai būdavo plaunamos potvynių. Nuo potvynių turėjusi apsaugoti 1928 m. ant Staviškių piliakalnio pastatyta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Staviškių piliakalnis, dar vadinamas Naujųjų Verkių vardu, stūkso Verkių gatvės pabaigoje. Niekuo iš aplinkos neišsiskiriantis, apie 10 m aukščio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Tyrinėjant piliakalnį jame nebuvo rastas kultūrinis sluoksnis.