Rudnia

Rudnia – nedidelis pušynų apsuptas kaimas šalia Ūlos upės. Dabar šis kaimas – tuštėjantis ir nykstantis, tačiau šios apylinkės žmonių apgyvendintos jau apie 10 000 – 12 000 metų, garsėja paleolito laikotarpio gyvenviečių gausa.

Titno ežero titnago kasyklų teritorija. Kadangi titnagas dėl savo skalumo ir nuolaužų aštrumo buvo viena pagrindinių uolienų, pirmykščių žmonių naudojamų įrankiams gaminti, tai lėmė, kad žmonės šiose vietovėse gyvena taip seniai. Aplink Titno ežerėlį telkiasi nemaži titnago ištekliai, čia randama ir didelių senovinių titnago kasyklų ir dirbtuvių. Visos jos datuojamos paleolito laikotarpiu (X - XI tūkst. pr. Kr.). Tai reiškia, kad čia gyveno vieni pirmųjų dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų. Visose aikštelėse gausu titnago radinių - kirtikliai, kirveliai, kapliukai, nors didžiąją dalį radinių sudaro nuoskalos.

Vandens malūno liekanos. Ūlos upės užtvanka rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XVI a. Šalia buvo pastatyta geležies liejykla, kalykla. 1841 m. potvynis pastatą su užtvanka sunaikino, tačiau XIX a. antroje pusėje viskas buvo atstatyta. Prie užtvankos kurį laikė veikė lentpjūvė, kalvė, milo vėlykla su dažykla. 1930 m. vandens malūnas pertvarkytas: įrengta turbina, išmūryti pamatai, pristatyti lentpjūvės, karšyklos priestatai, pastatyta milo vėlykla. Aštuntajame dešimtmetyje visiškai sunyko ir malūno pastatas, išliko tik pamatai.

Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Globėjos bažnyčia. 1910 m. Nočioje buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Tais pačiais metais buvo gauti leidimai perkelti Nočios bažnyčią į Rudnią. Tuomet Rudnios gyventojai senąją medinę Nočios bažnytėlę nupirko, bažnyčios rąstai buvo sužymėti ir vietinių gyventojų pervežti su arkliais į Rudnią ir čia pastatyti, tačiau bažnyčia išėjo kitokia nei nurodyta A.Filipovičiaus – Duboviko projekte ir kitokia nei stovėjo Nočioje. Taip pradėjo kurtis Rudnios parapija.