Ribiškių erozinis kalvynas savo forma primena didžiulę vėduoklę. Toks unikalus reiškinys galėjo susidaryti tik ypatingomis gamtinėmis sąlygomis. Kadaise vakarinėje Vilniaus dalyje plytėjo ledyno pakraštys, rytinėje driekėsi peršalusių moreninių nuogulų dykuma.
Tirpstant ledynams, Vilnios baseino lygumose tvenkėsi tirpsmo vandenys: tekėdami į vakarus neįprasta vaga jie galingais srautais staiga prasiveržė pro iki gelmių įšalusią dabartinę miesto teritoriją, sukūrė neįprastas žemės paviršiaus formas ir ištisus sausų slėnių labirintus. Šiltesnis už ledą vanduo tirpino gruntą, šliaužiančio purvo srautai sparčiai gilino užsimezgusias griovas. Kaip sako prof. Č. Kudaba: „Čia žemės paviršiaus skulptorius darbavosi ne lipdydamas, o skaptuodamas.“ Paprastai kalvynai iškyla virš lygumų ir plynaukščių. O šis kalvynas tarsi įsmukęs, prasmegęs milžiniškoje dubumoje.
Atsiliepimai
Rašyti atsiliepimą