Perloja

Rašytiniuose šaltiniuose Perloja minima nuo 1378 m. - čia buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15 svarbių rytų Lietuvos medinių pilių, kuri prižiūrėjo ir saugojo pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus.

XVI a. vykstant Valakų reformai, Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. 2-osios pusės.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Perloja pagarsėjo savivalda, gavusia Perlojos respublikos vardą. Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės Perloja, tvarkėsi atskirai nuo visų valstybės institucijų ir turėjo tiesioginiu būdu gyventojų išrinktą valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą stiprų, ginkluotą apsaugos būrį.

Pokario metais daug perlojiškių išėjo į miškus ir aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. „Už Perloją ir visą Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. pastatytas paminklas.

Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Bažnyčios dokumentuose nurodoma, jog ji statyta paties Vytauto Didžiojo apie 1417 metus ir buvo viena pirmųjų bažnyčių visoje Lietuvoje. 1777 m. čia buvo įkurta parapija. Perlojiškiai, carinės okupacijos metais netekę galimybės ja naudotis, suprojektavo naują, aukštą neogotikinę bažnyčią, tačiau pastatyti ją pavyko tik 1930 m. Bažnyčią dekoravo žymus Varšuvos meno akademijos profesorius Jurgis Hopenas. Įdomu tai, kad bažnyčios šventoriuje palaidotas klebonas Ignas Šopara, „Perlojos respublikos“ prezidentas.

Paminklas Vytautui Didžiajam. 1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė.