Merkinės piliakalnis

Piliakalnis stūkso dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės ir Merkio upių. Tai reikšmingiausias šios vietovės praeities liudininkas. Stataus kalno liekanos rodo, kad pilis buvo įrengta aukštame upių santakos kyšulyje. Pagal aptiktas senosios gyvenvietės liekanas ir kultūrinį sluoksnį manoma, kad į rytus nuo piliakalnio, už gynybinio griovio, aukštoje didelio ploto kalvoje tarp Stangės ir Merkio buvo papilys. Kasinėjimų vietos tolėliau piliakalnio liudija ir dar senesių Dabar išlikęs piliakalnis nebepanašus į tą, kuris stovėjo čia prieš kelis šimtmečius - didelę jo dalį dar iki XX a. vidurio nunešė sraunūs Stangės upelio vandenys.

Istoriniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kart paminėta 1359 m. ir vadinama viena stipriausių ir svarbiausių ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos tvirtovių. Ne kartą Merkinės pilis buvo deginta ir vėl atstatyta. 1377, 1394, 1403 m. kryžiuočiai puolė Merkinę, naikino apylinkių gyventojus, grobė jų turtą. 1391 m. lapkričio 30 d. pilį be kovos užėmė Vytauto kariuomenė. 1394 m. sausį ją sudegino atsitraukdama įgula. Pilis buvo ne tik karų, bet ir politinių įvykių liudininkė, čia apsistodavo Lietuvos valdovai, jos menėse spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių klausimus, medžiodavo apylinkių giriose. Merkinė veikiausiai buvo svarbesnis
miestas nei Vilnius – Jogaila nesivargino vykti į Vilnių, kad suteiktų jam Magdeburgo teisę, tą padarė būdamas Merkinėje. Merkinės pilis priešų buvo puolama dar ne kartą ir tik po pergalės Žalgirio mūšyje 1410 m., kur jungtinės LDK ir Lenkijos karalystės pajėgos visiems laikams nugalėjo kryžiuočių ordiną, nustojo gynybinės reikšmės.

Merkinės piliakalnis – apie 20 metrų aukščio. Užlipus į jį, atsiveria nuostabus vaizdas į aplinkinius miškus, Merkio ir Nemuno santaką bei joje esančią salą, o taip pat ir tiltą per Nemuną.