Ežerėlių geomorfologinis draustinis

Abipus Žaliųjų Ežerų gatvės driekiasi Ežerėlių geomorfologinis draustinis. Jame saugomas įdomus geomorfologinis kompleksas – ištisa virtinė mažų, uždarų, tarpusavyje nesusisiekiančių ežerėlių ir pelkėtų daubų. Ežerėlių kilmė vienoda, tačiau skiriasi jų dydis, gylis, slūgsojimo ir kitos sąlygos. Termokarstinės kilmės ežerėliai susidarė ledynmečio pabaigoje ištirpus po žeme nugrimzdusiems ledo luitams. Šiame draustinyje galima stebėti ežero gyvenimo ciklą: didžiuosiuose Also ir Sausajame ežeruose dar tyvuliuoja vanduo, kiti jau beužankantys, treti užpelkėję, o ketvirti virtę pievomis. Ežerėliai pagal vandens balanso tyrimus priklauso aklinųjų ežerų tipui – neturi nei intakų, nei ištakų ir yra maitinami tik paviršinio nuotėkio vandenimis arba krituliais. Termokarstiniai ežerėliai dažniausiai būna „bedugniai“ – neturi aiškiai išreikšto dugno, jame kaupiasi sapropelis.

Draustinyje plytinčioje kalkingoje žemapelkėje auga tipingieji pelkių augalai: balžuvos, spanguolės, kiminai, saulašarės. Aptinkama ir retųjų augalų: mažųjų pataisiukų ir pelkinių lanksvų. 1962 m. čia buvo pasodintas ir dėl palankių sąlygų suvešėjęs pajūrinis sotvaras – itin retas pelkių augalas Lietuvoje, aptinkamas tik keliose pajūrio pelkėse. Ežeruose gausiai veši vandens lelijos.

Visa Ežerėlių geomorfologinio draustinio teritorija (vad. Ežerėlių kompleksas) įtraukta ir į „Natura 2000“ tinklą. Čia gyvena europinės svarbos rūšis skiauterėtasis tritonas, pakrantėse maitinasi saugomas skėčių šeimos vabzdys šarvuotoji skėtė, pievose auga mažas, bet grakštus plikažiedis linlapis.