Eroziniai raguvynai

Ribiškių erozinis kalvynas savo forma primena didžiulę vėduoklę. Toks unikalus reiškinys galėjo susidaryti tik ypatingomis gamtinėmis sąlygomis. Kadaise vakarinėje Vilniaus dalyje plytėjo ledyno pakraštys, rytinėje driekėsi peršalusių moreninių nuogulų dykuma. Tirpstant ledynams, Vilnios baseino lygumose tvenkėsi tirpsmo vandenys: tekėdami į vakarus neįprasta vaga jie galingais srautais staiga prasiveržė pro iki gelmių įšalusią dabartinę miesto teritoriją, sukūrė neįprastas žemės paviršiaus formas ir ištisus sausų slėnių labirintus. Šiltesnis už ledą vanduo tirpino gruntą, šliaužiančio purvo srautai sparčiai gilino užsimezgusias griovas. Kaip sako prof. Č. Kudaba: „Čia žemės paviršiaus skulptorius darbavosi ne lipdydamas, o skaptuodamas.“ Paprastai kalvynai iškyla virš lygumų ir plynaukščių. O šis kalvynas tarsi įsmukęs, prasmegęs milžiniškoje dubumoje.

Ribiškių erozinis kalvynas kartais vadinamas eroziniu raguvynu. Šis apibūdinimas teisingas, nes čia ištisas persipynusių, susiraizgiusių raguvų labirintas. Be žemėlapio net nelengva susivokti, iš kur tekėjo vanduo. Kalvos čia tarsi eroziniai palikuonys, vandens neišplautos salos. 

Ribiškėse visas šis labirintas susidėlioja į gana taisyklingą vėduoklę. Jos viduriu nutįsusi didžiulė gili raguva (slėnis), o į ją tarsi šakomis subėga mažesnės. Kalvos, raguvos, gūbriai – vieni už kitus gražesni. Ne taip seniai, maždaug prieš 30 metų, kone visas kalvynas buvo matomas kaip ant delno. Dabar jis daug kur apaugęs ar apsodintas mišku. Ribiškių kalvyną beveik per vidurį skrodžia Kaukysos upelis. Jo vardas ir kilmė siejama su baltiškąja mitologija. Savita tradicinė raguvų dugnuose išsidėsčiusių agrarinių naudmenų ir sodybų mozaika. Beveik kiekviena sodyba turi savo kūdrą, nes natūralių vandens telkinių, išskyrus Kaukysos upelį ir mažus upokšnius, čia nėra