Erozijos kalvynai

Šilo ir Žolyno gatvės nutiestos gilių ir plačių raguvų, kadaise vadintų Sapiegų grioviais, dugnuose. Žolyno gatvė atsiremia į Iškartų erozinį kalvyną, primenantį vėduoklę, ir išsišakoja tarsi jos spinduliai. Tai nepaprastai įdomus ir vaizdingas stačiasienių raguvų labirintas.

Keliaujant nesunku įminti kilmės paslaptis: kiekvienas sausas slėniukas prasideda aukštu stačiu šlaitu, savo apskrita forma primenančiu cirką. Kadaise šio cirko papėdėje tryško šaltinis, vėliau virtęs upeliu. Šaltinio paplautas šlaitas nuolat griuvo ir traukėsi aukštyn, o gruntas buvo išnešamas upelio. Įdomu, kad visų erozinių kalvynų sausi slėniukai, senos griovos ir raguvos atsiveria tik į trečiąją terasą. Vadinasi, eroziniai kalvynai susidarė tuo pačiu metu kaip ir ši terasa, maždaug prieš 13 000 metų.

Ilgai prieledyninių marių lygis buvo trečiosios terasos aukštyje. Šis laikotarpis Vilniaus paviršiaus istorijoje yra ypač svarbus: labiausiai buvo raižomi šlaitai, formavosi eroziniai kalvynai, klimatui smarkiai atšilus augo miškai. Iškartų erozinis kalvynas saugomas kaip Iškartų kraštovaizdžio draustinis.

Lyglaukių geomorfologiniame draustinyje saugomi ilgiausi Lietuvoje eroziniai atragiai. Tai sudėtingos ilgos teigiamos reljefo formos – buvusio žemės paviršiaus liekanos, likusios tarp gausybės tekančio vandens išgraužtų raguvų, slėniukų. Pavilnių regioniniame parke yra keturi eroziniai atragiai: Lyglaukių didysis ir mažasis, Sapieginės ir Šveicarijos. Ilgiausias – plokščiaviršis didysis Lyglaukių atragis, apaugęs senu šilu. Nuo jo atsiveria nuostabūs sausų slėnių, kalvotų tolių anapus Vilnios ir Vilniaus miesto reginiai. Jis labiausiai paveiktas statybų, nukasinėtas, užstatytas. Natūraliausias ir aukščiausias – Sapieginės atragis, nors ir jo viduje dunkso gynybinių įrenginių liekanos.