Dubičių piliakalnis

Dubičių apylinkėse žmonės čia gyveno prieš 4 – 5 tūkstančius metų tai byloja Akmens amžiaus stovyklaviečių radiniai: strėlių antgaliai, peiliukai, gremžtukai, rėžtukai, neolito Nemuno kultūrai ir virvelinės keramikos kultūrai priskiriamų puodų fragmentai, akmeniniai kirveliai. Taip pat rasta XIV a. - XVI a. horizonte rasta žiestos keramikos ir geležinių dirbinių.

Manytina, kad savo didžiausią pakilimą Dubičiai tikriausiai išgyveno tuomet, kai čia stovėjo ne tik miestas, bet ir pilis, kurioje lankydavosi pats Vytautas. Tuo metu pilis dar turėjo būti gamybinė, bet greitai pertvarkyta į medžioklinę, savotišką didžiojo kunigaikščio poilsio vietą – Dubičiai buvo maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus (arba Trakų) ir Gardino; šiuo maršrutu dažnai keliaudavo Vytautas Didysis ir čia sustodavo pailsėti, pamedžioti. Šioje pilyje jis parašė bent du laiškus Vokiečių ordino magistrui - 1415 ir 1421 metais.

Dubičių piliakalnis, dar vadinamas Karalienės Bonos pilimi – piliakalnis ir senovės gyvenvietės Ūlos upės ir Pelesos ežero pakrantėse. Maždaug 1365 m. įrašas „Kryžiuočių kelių aprašymuose“ byloja: „Iš ten [iš Vosyliškių] iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis“. Iš pradžių pilis buvo gynybinė, tačiau didysis kunigaikštis Vytautas pavertė ją savo medžioklės sodyba. Žmonės pasakoja, esą ant kalno prie Dubičių kažkada stovėjusi stiklinė Karalienės Bonos pilis. Tikriausiai šiuo mitu pabrėžiamas karalienės turtingumas ir reikšmingumas, kadangi pagal to meto nusistovėjusią tvarką Bona Sforca buvo kaip reta galinga, turėjusi didelę įtaką Lenkijos karalystės ir Lietuvos LDK gyvenimui, o tai moteriai – net karalienei – nebuvo įprasta.