Akmens kaimas ir Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Iš pirmo žvilgsnio bažnyčia savo forma greičiau primena didelį gyvenamąjį namą. Pastato paskirtį labiausiai išduoda priešais jį stovinti medinė stulpinė varpinė. Tiek bažnyčios, tiek varpinės stilistika yra gana išskirtinė, todėl šis kompleksas yra toks vertingas ir įdomus. Kalbama, kad statant šventovės sienas meistrai sugebėjo išsiversti be vinių.

Bažnyčios šventoriuje gausu senų akmeninių ir metalinių paminklų, kuriuose galima perskaityti tik atskirus žodžius ar skaičius. Vieno metalinio paminklo paviršiuje išlieta kaukolė ir lenkų kalba nurodyta vietos gyvento Juzefo Didykos mirties data – 1889-ieji.

1759 m. koplyčią pastatė Generolas Adomas Bžostovskis. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegus Varėnos bažnyčiai, jos klebonas Juozapas Stasys persikėlė į Akmenį, pastatė kleboniją, padidino koplyčią. Akmuo garsėjo Švč. Jėzaus Širdies atlaidais.

Šalia bažnyčios yra nedidelės kapinaitės. Jos įdomios tuo, kad čia pirmą kartą Lietuvos istorijoje kapinėse per Vėlines imtos degti žvakelės ant kapų. Šio kaimo klebonas prieš 1880-ųjų Vėlines šventoriuje esančiose kapinėse mirusiesiems atminti uždegė žvakutes. Vėlyvą vakarą susirinkę vietos gyventojai taip pat degė atsineštas žvakutes ir klebonui pašventinus statė ant savo artimųjų kapų.

Akmens kaimą garsina ir kaimui pavadinimą davęs akmuo „Užkeikta merga“, stovintis už kelių dešimčių metrų nuo šventoriaus. Riedulio paviršiuje pritvirtintas metalinis kryžius, iškalta nedidelė duobutė šventintam vandeniui pilti. Sklando legenda, kad tėvai norėjo jauną dukterį išleisti už turtingo senio. Mergina nemylėjo jaunikio, tačiau pakluso tėvams ir važiavo į bažnyčią tuoktis. Artėjant prie bažnyčios ji pradėjo raudoti ir ištarė: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau.“ Vos taip pasakė — ir virto akmeniu.